Aušros Mažonės „Nežinios fronto linijos“ – 12 dramų, sudėtų į įtaigų pasakojimą

Ką tik pasirodžiusi Aušros Mažonės knyga „Nežinios fronto linijos. 12 tikrų istorijų apie karių moteris iš viso pasaulio“ jau patraukė skaitytojų dėmesį. Debiutantė knygų pasaulyje Aušra Mažonė – kario žmona.
Aušra Mazonė
Aušra Mažonė / Ludo Segers nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

Veikli moteris įkūrė Moterų edukacijos studiją (MES), rašo straipsnius apie įdomias moteris. Ji yra savanorystę, socialinę atsakomybę, patriotiškumą ugdančių ir skatinančių projektų iniciatorė, savanorė bei dalyvė, valstybės tarnautoja.

Aušros Mažonės knygoje „Nežinios fronto linijos“ susitiksite su Izraelio, Ukrainos, Kenijos, Japonijos,Indijos, Šri Lankos, JAV, Saudo Arabijos ir kitų šalių moterimis, pasirinkusiomis karininko žmonos likimą. Tokia ir knygos autorės – lietuvių karininko žmonos – dalia. Išlydėjusios savo vyrą į karines misijas, karių žmonos susiduria su nežinomybe, baime ir nerimu, išgyvena nuolatinę meilės ir pareigos, dabarties pilnatvės ir ateities nežinomybės, šalto proto ir prieštaringų jausmų kovą. Kad ir kaip būtų sunku, joms nestinga tikėjimo ir stiprybės. Moterys intriguojamai pasakoja apie epolitinį, religinį ir kultūrinį savo gimtosios šalies gyvenimą, kalba apie šeimą, motinystę, karjerą, meilės galią ir taikos palaikymo misijos svarbą.

Žurnalistas Dovydas Pancerovas, knygos „Kiborgų žemė“ autorius, sako: Keliaudamas per kariaujančią Ukrainą įsitikinau, kad artimųjų išgyvenimai dėl frontininkų yra labai svarbūs norint suprasti tikrąją karo tragediją. Aušra surinko šias dramas ir sudėjo į jautrų bei įtaigų pasakojimą. Taip jausmingai galėjo parašyti tik moteris, pati regėjusi nežinios fronto linijas“.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Šrilankietės Šamari (kairėje) ir Tilanka, viduryje – Aušra Mažonė
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Šrilankietės Šamari (kairėje) ir Tilanka, viduryje – Aušra Mažonė

– Aušra, kaip atsirado sumanymas parašyti knygą apie karių žmonas? Kaip reagavo Jūsų pašnekovės į siūlymą prisiminti savo gyvenimo istorijas?

– Sumanymas parašyti knygą kilo Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur vienoje vietoje sutikau septyniasdešimt skirtingų šalių atstovių – moterų, atlydėjusių savo sutuoktinius karius. Tokia rasių ir kultūrų įvairovė mane stulbino ir žavėjo. Stebėdama moteris, analizuodama kultūrinius skirtumus ir panašumus, nusprendžiau šią patirtį užrašyti. Pasigilinusi suvokiau, kad kartais mes tikime stereotipais, susidarome klaidingą nuomonę kitas šalis ir tautas. Be to, norėjau per tikras istorijas atskleisti kitokius moterų paveikslus, parodyti, kad moteris, gyvenanti Pakistane, gali vaikščioti be hidžabo, pati rinktis jaunikį, ir ji nebus užmėtyta akmenimis. Kenijos gyventoja puikiai geba suderinti šešių vaikų mamos ir diplomuotos psichologės veiklą. Man buvo labai įdomu klausytis pasakojimų. Tikėjau: jeigu man pačiai įdomu, gali būti įdomu ir kitiems. Taip atsirado ši knyga.

Pašnekovės buvo atviros, mielai sutiko pasidalyti patirtimi. Kai kurios prašė neminėti tikrų vardų ar detalių, mat tai gali pakenkti jų šeimoms, bet papasakoti apie savo gyvenimą sutiko visos.

– Karių žmonų likimai ir charakteriai labai skirtingi. Ar skyrėsi ir pasakojimo nuotaika, būdas?

– Tikrai skyrėsi. Kiekvienas pasakojimas buvo jaudinantis. Klausydama panirdavau į herojės gyvenimą ir emocijas, mėginau suvokti kultūrinius skirtumus, įsijausti, perleisti per save. Pamenu, pirmieji mano interviu buvo su inde ir šrilankiete. Abi jos ištekėjo už vyrų, kuriuos joms parinko tėvai. Iš pradžių stebėjausi, kaip galima ištekėti už beveik nepažįstamo vyro, kurį matai vos trečią kartą... Vėliau susimąsčiau: „O kokį vyrą man būtų išrinkę mano tėvai?“ Girdėdama: „Jūs, Vakarų pasaulio atstovės, pamilstate prieš vestuves, o mes išmokstame pamilti po vestuvių“, matydama tas moteris gyvai, suvokiau, kad meilės sąvoka iki vedybų gali būti ir svetima.

Verkiau klausydamasi ukrainietės Tatjanos istorijos – abi verkėme,ir ne vieną kartą. Buvau pas ją Kijeve. Jos skausmas dėl kare sužeisto vyro iki šiol niekur nedingo. Kartu su ja išgyvenau žinią apie tai, kad jos vyras rastas leisgyvis sudžiūvusių saulėgrąžų lauke tarp negyvų karių kūnų. Raudonojo Kryžiaus savanoriai visiškai atsitiktinai prieš atiduodami kūną į morgą užčiuopė jo pulsą. Abi verkėme jai pasakojant, kaip ligoninėje pamatė vyrą su žiojinčia skyle galvoje, kaip jis, pažinęs ją,prašė kuo greičiau skambinti savanoriams, kad šie surinktų ukrainiečių karių kūnus ir perduotų artimiesiems. Klausydama jos įsivaizdavau save jos vietoje. Gyvendama su kariu niekada negali atmesti galimybės, kad ir tau gali taip nutikti.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Metai JAV. Kokie jie buvo?

– Bendruomenėje, kurioje susipažinome ,labai populiarus posakis: „The best year of your life.“ Nepasakyčiau, kad tai buvo geriausi mano gyvenimo metai, bet jie tikrai buvo įdomūs. Iš pradžių, atvykusi į „svajonių Ameriką“, užplūdo laisvės pojūtis, norėjosi kuo daugiau pažinti ir patirti. „Adventure girls“, anglų kalbos kursai, „Know your world“ renginiai, kuriuose įvairios tautos pristatydavo savo šalį, jos virtuvę. Mano šeimai buvo svarbu atstovauti Lietuvai, jos istorijai, tradicijoms, todėl vežėmės tautinius kostiumus, vėliavas. Minėjome svarbius istorinius įvykius ir atmintinas datas, pasakojom kitiems apie jas.

Gyvenant daugiatautėje bendruomenėje labai matosi, kokia šalių ekonominė padėtis, kaip valstybė rūpinasi karių šeimomis. Per tuos metus turbūt gaminau daugiau lietuviškų patiekalų, nei gyvendama Lietuvoje, išmokau kepti net žagarėlius. Svečiuodavomės viena pas kitą, gerdavome arbatą, užsiimdavome joga ar sportuodavome, kol vyrai studijavo koledže. Veiklos buvo daug ir įvairios. Reikėjo tik atsirinkti, kas tau prie širdies. Aš nusprendžiau kviestis įdomias moteris ir imti iš jų interviu.

– Kas vienija Jūsų herojes, nepaisant jų skirtingų charakterių ir kultūrinių ypatumų?

– Nepaisant rasės, kalbos, tikėjimo ir kultūros skirtumų, visas vienija panašūs išgyvenimai ir patirtis. Rašydama jaučiau seserystės alsavimą. Dauguma moterų tekėdamos nenutuokė, ką reiškia nerimauti dėl vyro gyvybės, nežinoti, ar jis gyvas, sapnuoti košmarus ir karą, gimdyti ir auginti vaikus vienumoje. Jos neklausia viena kitos: „Ar tau sunku?“ Nesako: „Aš taip negalėčiau gyventi“, kiekviena atranda savąjį stiprybės ir vilties šaltinį, dažnai tai – tikėjimas Dievą ir atsidavimas šeimai.

– Ar moterys žinojo apie Lietuvą? Ar teko aiškinti?

– Karių šeimos daug daugiau žino apie pasaulį nei civiliai, nes kariai dažnai vyksta į komandiruotes ar misijas įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Taip karių moterys ir vaikai supažindinami su kitomis šalimis. Iš pradžių buvo klausimų, kur yra Lietuva. Vėliau, gyvendami septyniasdešimties skirtingų šalių bendruomenėje, domėdavomės visomis šalimis. Dabar mūsų sutiktos šeimos tikrai žino, kur yra Lietuva.

– Ko bendraudama su moterimis pasimokėte iš kitų kultūrų?

– Tokia gyvenimiška patirtis ir pažintys mane labai praturtino. Supratau, kad karių moteris, kad ir kur jos gyventų, daug kas sieja. Drįsčiau sakyti, kad visos jos yra daugiau duodančios negu imančios. Bendraudama supratau, kad į gyvenimą, išbandymus galima žiūrėti ir kitaip, tik svarbu – su meile ir atsidavimu. Juk kartais užtenka žodžio ar pavyzdžio, kuris pakeistų požiūrį, padėtų atsikratyti demonų ar pastūmėtų eiti pasirinktu keliu.

– Kokią išmoktą pamoką norėtumėte priminti moterims, kurių vyrai pasirinko sunkų ir pavojingą gyvenimo kelią?

– Svarbiausia rasti savo tikėjimo šaltinį. Kiekvienai iš mūsų jis gali būti vis kitoks, tačiau tai turėtų būti svarbiausia, į ką galėtum atsiremti,gal net įsikibti, kai sunku.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų